Wiadomości Brukowe: Nr. 134

Satyrinio šubravcų draugijos laikraščio Wiadomości Brukowe (Grindinio žinios) 134 numeris, leistas 1819 metų birželio 28 dieną.

Laikraštis ėjo 1816-1822 metais, buvo susijęs su laisvųjų mūrininkų draugijomis ir Vilniaus Universitetu.

Pirmojo puslapio apytikslis teksto vertimas:

BRUKO ŽINIOS

Vilnius, šeštadienį
Nr. 134 — 1819 m. birželio 28 d.

Tamsa duoda tamsą tamsos atradimui ad infinitum.

VISAM PASAULIUI

Pareiškiu, kad ponas Cleves Symmes, buvęs pėstininkų kapitonas, yra uzurpatorius ir neteisėtai pretenduoja į visas teises, privilegijas ir kompensacijas, kurias jis galėtų gauti už naujų pasaulių, esančių milžiniškoje žemės rutulio tuštumoje, valdymą; kadangi žemiau pasirašęs tuos kraštus atrado anksčiau, negu minėtasis kapitonas spėjo juos pasisavinti. To įrodymui čia pateikiu ištrauką iš savo kelionės aprašymo, paimtą iš mano atrastų paslapčių portfelio.

Dėl tikslumo ir atsižvelgdamas į tai, kad kapitonas Symmes yra susiradęs reikšmingų globėjų, ir aš laikau sau garbe pasirinkti globą Jo Ekscelencijos Jano Sniadeckio, pirmojo ir paskutiniojo Jo Karališkosios Didenybės Agamatijo, Eldorado karaliaus, literato ir metafiziko.

Pasirašo
Świeciński, buvęs pėstininkų leitenantas.

⸻

MCCXXXIII skyrius iš trečiojo tomo

Ką mačiau, ką girdėjau ir ką dariau mieste Mzy-ten-gam po Tartarijos skliautais

Atvykome į miestą Mzy-ten-gam, kuris savo dydžiu vargiai didesnis už mūsų Smurgainius. Akmeniniai namai, nors pastatyti seniai, grasina sugriūti; mat gyventojai labiau rūpinasi vidaus puošyba negu pamatais. Dėl to sienos išmargintos įvairiaspalviais arabeskais, kurie iš pirmo žvilgsnio džiugina akį.

Staiga pastebėjau kelis žmones, vaikštančius aukštyn kojomis – su kojomis ant galvų, kaip kartais daro žydų akrobatai mugėse, norėdami užsidirbti pinigų. Iš pradžių maniau, kad tai fokusininkai, tačiau pamatęs vis daugiau tokių žmonių ir kad taip elgiasi net kai kurie garbingi visuomenės nariai, padariau išvadą, jog tai ne jokia klounada, o greičiausiai didžiūnai ir pranašautojai.

Negalėjau suvokti, kodėl jie vaikšto ant galvų, todėl paklausiau savo palydovo. Tuo metu pastebėjau, kad ant akmenų kabojo skelbimai, o vienas iš pranašautojų juos skaitė kojomis – lenkdamasis kaklu arba ištiesdamas pirštus.

Apstulbęs paklausiau, kodėl jis taip skaito.
– Ar nematote, – tarė palydovas, – kad jis skaito skelbimą?
– Bet kaip jis skaito? – sušukau.
– Kojomis.
– O kokiu būdu?
– Visiškai natūraliu, tokiu pačiu, kaip skaitomos knygos kalbomis, kurių niekada nesimokyta, apie kurias net negirdėta, ir rašmenimis, kurių niekada nematyta net prieš miesto vartus – tačiau vis tiek suprantama, kas parašyta, kaip tai vadinasi ir kas mes esame.

Išgirdęs tokius keistus dalykus, išsigandau ir išbalau. Į galvą atėjo baisi mano padėties mintis: esu vienas, tūkstančius pėdų nutolęs nuo žemės paviršiaus, su pakvaišusiu vedliu, tarp žmonių, vaikštančių ant galvų – ir pradėjau viduje verkti.

Mano palydovas perprato mano būklę ir prisiekė savo garbe, kad jis ne pamišęs. Jis mane nuramino ir paaiškino, jog visa tai tėra išmokyto Babilono programa, kurioje, remiantis tūkstančio knygų citatomis, įrodinėjama, kad babiloniečiai taip pat turi protą ir senelius…

(Tekstas tęsiasi)

Puikios būklės, popierius nepageltęs.